Turizmo informacija - Lankytinos vietos - Kapadokija

Kapadokija – tai antikinis ir modernus žymaus Centrinės Anatolijos regiono pavadinimas. Tai nuostabus geologinis stebuklas. Labiausiai yra vertinamas trikampis tarp Kayseru, Nigde ir Kirsehir, arba mažesnis trikampis tarp Urgup, Avanos ir Nevsehir. Šiurkštus klimatas yra labai nepalankus auginti grūdines kultūras ir vaisius. Tačiau čia labai gerai auginti arklius, avis ir kitus gyvulius. Čia randama sidabro, vario ir druskos iškasenų.

Į Kapadokiją reikia žvelgti iš trijų pusių: gamtinės, istorinės ir religinės.

GAMTA

Keista, bet graži Pamukalės gamta susiformavo prieš milijoną metų. Kai šiame regione buvo aktyvūs vulkanai, tekanti lava užliejo didelį plotą, taip suformavo plynaukštę. Ši plynaukštė yra sudaryta iš klintinio tufo, retai sutinkamo bazalto. Visa tai ir yra Kapadokijos susiformavimo pagrindas. Vykstant erozijai (lietūs, sniegas, temperatūrų svyravimai ir pan.) formavosi kitoks vaizdas. Klintinis tufas byrėjo, bazaltas dūlėjo – taip susiformavo įdomios stulpinės ar piramidės formos uolos, kurios turi lyg ir tamsią kepurėlę, vėjas jas “nušlifavo”, suapvalino. Šis erozijos procesas vyksta ir dabar.

ISTORIJA

Per 19 a.pr. Kr. daug senųjų asyrų amatininkų apsigyveno Kapadokijos apylinkėse. Tarp 1750-1200m pr. Kr. Kapadokijoje susiformavo “Žemutinis kraštas” vadinamas Hetitų Karalyste.

Persai Kapadokiją pavertė provincija, per kurią ėjo žymusis Karališkasis Persų Kelias iš Sardidinijos į Susą.

Kapadokija išvengė Didžiojo Aleksandro užgrobimo. Po 190m.pr.Kr. Kapadokiją valdė vietinė dinastija, kuri buvo draugiška Romai. 17a. Kapadokija tapo Romos provincija ir buvo prijungta prie Galatijos, kurią valdė Vespasianai 72m.m.e. Neilgai trukus ją ir valdė trojėnai, kurie buvo susijungę su Pontus. Romėniškasis periodas Kapadokijoje truko nuo 1a.m.e iki 4a.m.e., po kurio sekė Bizantijos, Seldžiukų ir Turkų periodai.

Atėjus turkams, vienuolynai buvo apleisti, ir, laikui bėgant, juos užėmė vietos gyventojai. Krikščionys gyveno nedidelėmis bendruomenėmis iki tol, kol pradėjo keistis Graikų ir Turkų gyventojai 1923m.

RELIGIJA

Krikščionybė Kapadokijoje pasireiškė labai anksti. Šv. Povilas perėjo per Kaseriją (šiandien vadinasi Kayseri) pakeliui į Ankyrą (Ankara). 4 a.m.e. Kapadokijoje buvo pastatytos 3 bažnyčios. Viena jų yra Didžiojo šv. Basilijaus iš Kaesarea, kita, jo jaunesniojo brolio šv. Gregorijaus iš Nysos, o trečioji šv. Gregoro Nazianzus. Didysis šv. Basilijus buvo pamaldžių tėvų sūnus, įgijo išsilavinimą Konstantinopolyje ir Atėnuose, tačiau atsisakė daug žadančios vienuolio karjeros. Sužavėtas asketiško gyvnimo užsidarė Kapadokijoje kartu su Gregoriu Nazianzus. Basilijus sumaniai gynė krikščionybę Anatolijos bažnyčiose, kenčiančiose nuo skilimų, kuriuos sukėlė Arijų nesutarimai. 370m. m.e. jis tapo Eusebijaus vyskupu. Turėdamas nuostabų organizacinį talentą, Basilijus steigė ligonines, skatino stojimą į vienuolynus, diegė liturgines reformas. Jo sukurtos taisyklės ir vienuolių gyvenimo kodeksas tapo rytų vienuolių gyvenimo pagrindu. Šv. Basilijaus sudaryta, pataisyta liturgija naudojama ir šių laikų ortodoksų bažnyčiose. Senosios bažnyčios valdžia bei autoritetai pasirinko Kapadokiją ir leido vystytis vienuolynams. Vienuoliai buvo pasišventę maldai, atgailai ir pasninkavimui, dažnai gyveno užsidarę pačių iškastose arba natūraliose olose (celėse). Pagrindinis krikščionių tikslas buvo kankinio gyvenimas, kančia.

Po krikščionybės buvo pakeista oficiali religija, kurią priėmė Konstantinas Didysis 330.m.e. Šioje religijoje kančia buvo panaikinta, ir tai nelabai tenkino tikinčiuosius. Kapadokijos gamta ir geografinė padėtis buvo pritaikyta asketiškam gyvenimui.

7 ir 8a.m.e., kai arabai užpuolė Anatoliją, vienuoliai turėjo spalstytis, ir Kapadokijoje tai padaryti buvo ganėtinai paprasta – jie išsikasdavo ir gyvendavo požemiuose. Taip ilgainiui susiformavo ištisi požeminiai miestai.

KAPADOKIJOS BAŽNYČIOS

Yra nustatyta, kad Kapadokijoje yra daugiau nei 600 išskaptuotų bažnyčių. Šios bažnyčios buvo išdrožtos kaip ir sostinėje. Sienos išpieštos gražiomis freskomis, kurios dvelkė 8 ir 9 m.e.a. Ikonų tapybos dvasia. Dauguma freskų yra datuojamos 11 ir 12 m.e.a.

Freskų tapybai buvo naudojamos dvi technikos. Arba buvo tapoma tiesiai ant olos, arba ant labai plonų gipso plokščių. Bažnyčiose buvo labai daug piešinių, jiems piešti naudojama raudona ochra.

Daugelyje piešinių žmonių veidai arba akys yra ištrinti, nes Islamiškuoju periodu buvo manoma, kad tas, kuris nupieš veidą ir akis, bus pasmerktas mirti. Šiuo metu yra daug vandalų, kurie siautėdami užrašė savo inicialus vietoj veidų. Lankytojai turi žinoti, kad bažnyčiose negalima filmuoti ar fotografuoti.

Pati paprasčiausia bažnyčia buvo stačiakampio formos su skliautuota nava, o atsikišusi arka padengta apse. Čia galima pamatyti įvairiausių bažnyčių. Kadangi bažnyčios buvo kalamos olose, joms nereikėjo kolonų. Jei kur ir yra kolonos, tai jos tik dėl grožio. Bažnyčių pavadinimai atspindi jų statymo architektūrinį stilių ar dekoravimą, pvz.: Bukle ar Sandalo bažnyčia. Bažnyčios susiliedavo su natūralia aplinka.

Daugelyje bažnyčių yra daug kapaviečių, kurios tikriausiai priklausė aukštiems valdininkams. Ir tai buvo tradicija.