Kultūra - Religija - Deivė Motina Anatolijoje

Tikėjimas Deive Motina ir jos simboliai yra randami daugelyje skirtingų senovės pasaulio kultūrų. Ji simbolizuoja kuriamąją gamtos jėgą ir vaisingumą, taip pat periodinį gyvybės atsinaujinimą. Atrasti Deivės Motinos atvaizdai siekia net paleolito laikotarpį.

Neolito laikų gyvenvietėje Çatalhöyük (Anatolija, apie 7000 m. pr. Kr.) atrasti archeologiniai įrodymai, kad Deivės Motinos kultas egzistavo ir tada. Vyriausioji dievybė tuo pat metu buvo vaizduojama kaip jauna mergina, begimdanti motina ir sena moteris.

Didžiosios deivės garbinimas buvo būdingas Vidurio Azijos tikėjimams, ypač Cybele kultui. Mes žinome tik įvairius jos vardus iš kai kurių Anatolijos įrašų, datuojamų 1950 m. pr. Kr.: Kubaba, Kumpapa, Kybele, Cybele ir t.t. Ji buvo vaisingumo deivė, siejama su jaunu, mirštančiu ir vėl atgimstančiu vyru. Toks mirštančio dievo vyro elementas simbolizavęs vegetaciją vėliau papildė ir Deivės Motinos kultą, kai ji ir savo pirmykščio „netekėjusios“ statuso pasikeitė į motiną, turinčią sūnų ar mylimąjį, o gal ir juos abu.

Efeso Artemidė yra tarsi Deivės Motinos tęsinys, ir nekaltosios Mergelės Marijos kulto, sugretinančio nekaltybę su motinyste, ištakos.

Tolimesnė kultūrinė integracija vyko adaptuojant Egiptiečių Izidę graikų – romėnų pasaulyje. Izidė tapo universalia deive, apjungusi vietines dievybes susijusias su vaisingumu. Izidės kultas išliko net per pirmus keturis krikščionybės amžius, kol persekiotojai galutinai sustabdė kulto veiklą.

Krikščionybėje Mergelės Marijos, kaip Dievo Motinos, figūra aiškiai susijusi su senovės dievų motina. Tačiau jos vaidmuo dabar yra sumenkėjęs, nes jos vietą užėmė Dievo vaikas.