Kultūra - Mirtis ir laidojimas - Sarkofagai

Sarkofagas yra senovinis karstas, pagamintas iš medžio ir terakotos, statybinio gipso arba metalo, ir yra išmargintas piešiniais, skulptūromis. Sarkofagai dažniausiai puošiami gyvybingomis spalvomis, turi įmantrų reljefą, kartais puošiama frizais, kuriuose vaizduojamos įvairios gyvenimiškos scenos arba figūrų eilės. Sarkofagai yra neįkainojami kultūros paminklai. Jų vertė slypi skulptūros stiliuje, technikoje ir esmėje, o ypač laidotuvių skulptūroje. Sarkofago pavadinimas kilęs iš senovės Graikijos žodžio, reiškiančio “žmogaus mėsos valgymą”. Tikėta, kad kūnas per 40 dienų konsumuosis. Helenistinio laikotarpio radiniai datuojami nuo 4 a.pr.Kr. iki romėnų laikotarpio. Ryškiausias pavyzdys šviesiai dažytas Aleksandro Sarkofagas (4 a.pr.Kr., Stambulo archeologijos muziejus). Romėnai iki 2 a. laidojo žmones naudodami kremaciją. “Romėnų tipo” sarkofagų būdavo aukšti reljefai, dažnaiusiai išpaišyti mūšių ir mitologinais piešiniais. O pavyzdžiui ant krikščionių sarkofagų būdavo vaizduojami biblijinės tematikos, mitologiniai ir istoriniai vaizdai. Laikui bėgant Romėnų sarkofaguose vietoj piešinių pradėta naudoti mažas kolonėles ir figūrėles.

Anatolija pasižymi dideliu sarkofagų skaičiumi, nes tuo metu buvo daug medžiagos statybai ir daug patogios vietos kur statyti. Tačiau dėl įvairių priežasčių yra likę daug nebaigtų statyti sarkofagų. Statybai buvo naudojami marmuro ir kalkakmenio blokai, dėl jų mažo svorio ir transportavimo patogumo. Kodėl tiek daug nepabaigtų safkofagų? Tai buvo dėl vietinių amatininkų trūkumo, asmeninių statančiojo nesėkmių ir skonio stiliuje pasikeitimo.