Kultūra - Mirtis ir laidojimas - Šiuolaikinės laidotuvės

Kad ir kaip sunku, tačiau mirtis yra natūralus gyvenimo momentas. Yra dau žmonių, kurie jau iš anksto ruošiasi mirčiai – jie taupo pinigus laidotuvėms, išsiperka žemės sklypus kapui. Mirti kančioje yra labi garbinga. Islamo tikėjime kenčiantys keliauja tiesiai į rojų. Kai miršta žmogus, jo kūnas yra paguldomas atskirame kambaryje lovoje, galva yra dedama Mekos pusėje, akys užmerkiamos, kojos yra suglaudžiamos, o rankos yra priglaudžiamos prie šonų. Laidotuvės turi įvykti labai greitai, tai turi užtrukti dieną. Jei miršta vakare, žmogus laidojamas kitą dieną. Kūnas yra laikomas ilgiau tuo atveju, jei atvažiuoja tolimi giminaičiai. Jei žmogus yra laidojamas be paskutinio patepimo, tikima, kad jis nepateks į rojų. Prieš laidojant, lavonas turi būti nuprausiamas, jei mirusioji yra moteris, tai ją prausia irgi moteris, jei vyras, tai prausia vyras. Mirtis patvirtinama mečetės minarete, yra skaitomi Korano žodžiai, minimas mirusiuojo vardas, paskelbiama laidotuvių data ir vieta. Po to kūnas yra apvelkamas baltu apdaru, paguldomas į medinį karstą, kuris uždengtas žalia medžiaga. Jei miršta kankinys (gal kareivis?), karstas uždengiamas Turkijos vėliava. Karstas išneešamas į mečetės kiema ant pečių priešais besimeldžiančius žmones. Niekas nestovi priešais karstą, visi eina iš paskos. Vykstant laidotuvių procesijai gatvėse žmonės pagerbia mirusįjį tylos minute.

Kai karstas dar yra kieme, žmonės išriaškingai meldžiasi. Išeinant iš mečetės, visi sustoja priešais karstą, o dvasininkas ir jo padėjėjai atlieka savo pareigas. Moterys negali padėti dvasininkui. Dvasininkas, baigęs savo kalbą paprašo pasakyti keletą žodžių apie mirusį žmogų. Visada yra sakoma: “Jis buvo geras. Tegul jį laimina Dievas. Tegul jo siela ilsisi ramybėje ir pan.”. Laidotuvių niekas neruošia nusižudžiusiems ir negimusiems kūdykiams (gimusiems negyviems).

PALAIDOJIMAS

Karstas yra nešamas į kapines, lydimas ilgos procesijos. Kapas yra skiriamas tik vienam asmeniui (ne taip kaip Lietuvoje laidojama visa giminė). Žmogus laidojamas išimtas iš karsto, tik su įkapėmis. Kūnas guldomas ant dešiniojo šono, pasuktas į Mekos pusę. Antkapis yra dedamas, ten kur galvos vieta.

Dvasininkas paskelbia laidotuvių pabaigą. Velionis yra pagerbiamas (pažįmimas) septintą ir 52 dieną po mirties. Tai būna Korano skaitymas – mevlit. Kartais didelių laidotuvių proga yra siūlomas maistas vargšams ir aplinkiniems žmonėms (kaimynams ir pan.)