Kultūra - Mirtis ir laidojimas - Laidojimas uolose

Uolų tombos yra kapai suformuoti, iškalant uolienuose kambarius. Tai buvo įmanoma tik bronzos arba geležies amžiuose, daugiausiai dėl technologijos skaptuoti akmenį. Tokias tomabas būdavo labai patogu rengti jau gyvenamose uolose. Labai didelės uolų tombos būdavo ypač panašios į tikrus namus, su durimis, su įvairiomis detalėmis, imituojančiomis tikrą medį. Daugelis iš jų turi keletą kambarių, beveik kaip namie. Įrenginėjant tokią uolą nebūtinos labai didelės pastangos, formuojant jos struktūrą iškyla nedaug problemų. Esant didesniam vietos poreikiui gali būti iškaltas dar vienas kambarys. Prabangesnėse tombose fasadas dažnai primena gyvenamą namą.

Anatolijoje anksčiausi tokių kapų pavyzdžiai datuojami Urartian periodui. Kuo svarbesnis asmuo buvo laidojamas tuo kapavietė labiau išsiskirdavo savo ypatingu dydžiu ir įmantriais papuošimais. Po Urartian periodo tokios kapavietės buvo būdinos ir pirėjams, lydžiams ir lyciams. Daugybės uolinių kapaviečių fasadas primena šventyklos architektūrą, fasade yra frontonai, kartais netgi kolonos. Helenistinių šventyklų frontonai pasižymi trikampiu dekoravimu, paimtu iš pirėjų uolinių kapaviečių.