Kultūra - Kalba - Anatolijos kalbos

Hatiečių k.

Centrinės Anatolijos kalba, hati, dažnai vadinama hatiečių arba proto-hetitų, daugiausia yra išlikusi hetitų įrašuose, kur randama hatietiškų žodžių ar net ištisų sakinių. Ši kalba išnyko apie 1400 m. pr. Kr. ir neturi giminystės su jokia kita žinoma kalba.

Hurijų k.

Kalba, vartota pietryčių Anatolijoje. Manoma, kad iki pirmo tūkstantmečio po Kr. ji vis dar gyvavo. Hurijų kalba, gimininga urartų kalbai, mūsų laikus pasiekė hurijų ir hetitų įrašuose.

Urartų k.

Urartų kalba žmonės kalbėjo rytinėje Anatolijoje, aplink Van ežerą. Urartų kalba žinoma ir svarbaus dvikalbio urartų – asirų teksto. Rašytiniai šaltiniai, datuojami 900-600 m. pr. Kr. Nors urartų kalba gimininga hurijų kalbai, tačiau nėra iš jos kilusi.

Frygų k.

Frygų, centrinės Anatolijos vakarų, kalbos gyvavimas skirstomas į du periodus. Senoji frygų (730-430 m. pr. Kr.) ir naujoji frygų (100-350 m. po. Kr). Vėlesniais laikais buvo naudojamas graikišku alfabetu paremtas raštas. Senoji kalba buvo užrašinėjama eklektiniu alfabetu, paremtu šiaurės vakarų semitų modeliais.

Trakiečių k.

Trakiečių kalba, priklausančia Indo-europiečių kalbų šeimai, buvo šnekama nuo vakarinės Juodosios jūros pakrantės iki Dunojaus pietų. Deja, svarbesnių šios kalbos įrašų, išskyrus padrikus žodžius romėnų ir graikų tekstuose, nėr išlikę. Tačiau žinoma nemažai asmenvardžių ir vietovių pavadinimų.

Hetitų k.

Svarbiausia kalba iš hetitų-luvijų grupės buvo hetitų. XX a. viduryje klasikinės filologijos mokslininkas iš Čekijos Bedrich Hrozny išvertė šią kalbą. Daugumai lingvistų didžiausią nuostabą kėlė tai, kad hetitų kalba priklausė indo-europiečių grupei, be to, šioje kalboje buvo išlikę tokių indo-europiečių bruožų, kurie jau seniai išnykę kitose kalbose. Hetitai naudojosi akadų rašymo forma.

Lydžių k.

Lydžių kalba buvo vartojama 500 – 300 m. pr. Kr. vakarinėje Anatolijos pakrantėje, jai užrašyti buvo naudojami graikiški rašmenys. Dvikalbiai aramajų-lydžių tekstai suteikė galimybę suprasti šią kalbą. Be įrašų lydžių kalba dar apie 50 kitų žodžių rasta skirtingų graikų autorių tekstuose.

Dantiraštinė luvių k.

Geriausiai suprasta luvių pogrupio kalba – dantiraštinė luvių. Ji buvo vartojamas nuo 1400 m. pr. Kr. centrinės Anatolijos pietuose. Dantiraštine kalba pavadinta pagal rašymo stilių, kuriuo buvo rašoma ir skyrėsi nuo artimos hieroglifinės luvių kalbos. Nuo hetitų kalbos ji skyrėsi ne tik žodynu, bet ir fonologine sistema.

Hieroglifinė hetitų k.

Kitaip dar vadinama hieroglifine luvių, ši kalba iki mūsų laikų nėra visiškai suprasta, o piktografinis raštas iki galo neiššifruotas. Kalba labai artima dantiraštinei luvių kalbai, tačiau manoma, kad hieroglifais buvo rašoma jau kitame kalbos raidos etape. Kalbos pėdsakai užfiksuoti dabartinės Sirijos ir pietinės Turkijos teritorijoje. Manoma, kad ji buvo vartojama 1200-700 m. pr. Kr.

Lykių k.

Vartota pietvakariniame Anatolijos kampe apie 500-200 m. pr. Kr. Mūsų laikus pasiekė tik 150 trumpų inskribcijų, parašytų naudojant graikų alfabetą.

Turkų k.

Oficiali Turkijos kalba, kuria šneka apie 90-95 proc. šalies gyventojų. Apie 5-10 proc gyventojų, kilusių iš tam tikrų etninių grupių, be turkų kalbos dar vartoja gimtuosius dialektus.