Kultūra - Klajokliai jorukai

Turkijos pakrantės regionuose gyvena daug klajoklių gyvulių augintojų, vadinamų jorukais. Žiemomis jie nusileidžia nuo kalnų į pakrantės ganyklas, o vasarą, kuomet saulė grasina sudeginti kiekvieną pakrantės žalumos lopinėlį, grįžta į jailas – plynaukštes ir slėnius aukštai kalnuose, kur gyvuliams žolės ir pašaro pakanka iki pat rudens, su lietumis sugrąžinančio žalumą pakrančių ganykloms. Senojoje Likijos teritorijoje akis užkliūna už tradicinių juodų iš ožkos vilnos austų palapinių, šiandien dažniausiai užklojamų plastmasinėmis plėvelėmis. Būtent jose ir gyvena tikrieji klajokliai jorukai. Tačiau dauguma jau turi daug pastovesnius namus pakrantėse ir kalnuose. Kitose Turkijos dalyse tokių klajoklių yra daugiau. Jie nepaliauja keliauti kartu su savo avių ir ožkų kaimenėmis, o visą turtą gabenasi ant asilų ar kupranugarių. Tam, kad suvaldytų didžiules kaimenes ir apsaugotų savo turtą, jorukai į pagalbą pasitelkia grynaveislius šunis, kurie gali būti išties nuožmūs padarai, todėl patartina laikytis nuo jų prideramu atstumu. Šie šunys dažniausiai veisiami rytuose tam, kad apgintų kaimenes nuo vilkų, kurie dar ir šiandien (nors jau daug rečiau) užpuola kaimenes, tad šunys puikiai paruošti net ir tokiems iššūkiams.

Nors jorukai šiuolaikinėje Turkijoje tampa vis sėslesni, o jų tradicijos pamažu grimzta užmarštin, kai kurios jų vis tik yra giliai suleidusios šaknis ir ne taip greitai išnyks iš žmonių atminties. Viena iš tokių senų tradicijų yra kilimų audimas. Kilimų raštai ir spalvos atspindi klanus ir regionus, iš kurių jorukai kilę. Keičiasi ir jorukų apranga: nors kai kurie vis dar dėvi juodas šiauštas ožkos ašutų kepures, dauguma jau rengiasi vakarietišku stiliumi. Tik moterys, vis dar laikydamosis senųjų tradicijų, dėvi plačias, maišą primenančias kelnes shalwar ir trumpus švarkelius, išmargintus gėlių raštais, o galvas išmoningai apsuka galvaskarėmis.

Jorukai nėra čigonai, kaip kartais klaidingai manoma. Tikėtina, kad jie kilę iš senųjų Anatolijos gyventojų ir gyveno čia dar prieš iš šiaurės atkeliaujant tiurkų gentims. Jie nesibasto po visą Turkijos teritoriją, bet turi griežtai apibrėžtus plotus pakrantės žemumose ir aukštumose. Tai išdidūs žmonės, kurie tam tikra prasme liko sparčiai besivystančios Turkijos užnugaryje. Šalies modernizavimas, ypač nepaliaujamas naujų kelių, vedančių per jorukų teritorijas, tiesimas bei jų nuosavybės nusavinimas vis labiau pažeidžia šių senųjų Anatolijos gyventojų teises ir tradicijas.