Kultūra - Folkloras - Karagöz ir Hacivat

“Karagöz ir Hacivat” – tai turkų šešėlių teatras, pavadinimą gavęs nuo pagrindinio herojaus Karagöz’o. Šešėlių teatrai kilę iš pietrytinės Azijos dalies netoli Javos. Turkų keliautojas Evliya Ēelebi teigia, kad pirmieji šešėlių vaidinimai dabartinėje Turkijoje pradėti rengti osmanų rūmuose XIV a. pabaigoje. Kiti teigia, kad būtent sultonas Yavuz Sultan Selim, 1517 m. nukariavęs Egiptą, į rūmus atsivežė pirmuosius šešėlių teatro aktorius.

Legenda pasakoja, neva abu herojai buvę statybininkai ir dalyvavę Bursos miesto mečetės statybose. Nors jų satyriniai juokai linksmino kitus darbininkus, tačiau kartu stabdė statybas ir galiausiai supykdė sultoną. Sultonas, bijodamas, kad Karagoz’o ir Hacivat’o satyros gali paskatinti žmonių sukilimą prieš valdžią, įsakė įvykdyti jiems mirties bausmę. Nors mečetės statybos buvo užbaigtos be pagrindinių veikėjų, tačiau žmonės išsaugojo jų atminimą perpasakodami girdėtus juokus ir taip neleisdami jiems išnykti. Laikui bėgant, Karagoz’o ir Hacivat’o nuotykiai pateko į kitą plotmę – šešėlių teatrą, kuris Turkijoje ir užgimė šių veikėjų dėka. Dar ir šiandien Bursoje stovi jų atminimą saugantis paminklas.

”Karagoz ir Hacivat” šešėlių teatras tapo mėgstamiausia pramoga Osmanų imerijos laikais (ypač XVII-XIX a.) ir buvo dažnai organizuojamas liaudžiai viešose vietose bei privačiose valdose Ramadano bei apipjaustymo iškilmių metu.

”Karagoz ir Hacivat” šešėlių vadinimai priklauso nuo aktorių talento. Būtent aktorius priverčia atvaizdą judėti užuolaidoje, prabilti įvairiausiais dialektais, parodijuoti vieną ar kitą asmenį. Šiuose vaidinimuose gausu hiperbolių, žodžių žaismo, akcentų imitavimo bei komiškų elementų su paslėpta prasme. Satyra ir ironija – nuolatiniai vaidinimų palydovai.

Lėlės dažniausiai būna 35-40 cm dydžio ir gaminamos iš kupranugario arba karvės odos. Oda išdirbama iki beveik permatomos ir dažoma indišku rašalu arba gamtiniais, iš augalų šaknų gaminamais dažais. Po to išsiuvinėjama užaštrintomis mentelėmis, o atskiros dalys sujungiamos virvutėmis. Lėlės gaminamas yra savotiškas menas, reikalaujantis daug įgūdžių ir patirties.

Balta užuolaida, kurios fone vaidinamas spektaklis, vadinama ayna (‘veidrodis’), o šviesa už jos – sema (‘žvakės šviesa’). Visą spektaklį valdo tik vienas lėlininkas, vadinamas hayali (‘menamas’), kuriam padeda mokinys; pastarasis sumontuoja užuolaidą ir pristato lėles tokia tvarka, kokia jos turi pasirodyti.

Pagrindiniai vaidinimų herojai, be abejo, yra Karagoz’as ir Hacivat’as. Karagoz’as atstovauja viešąją moralę ir sveiką protą; jis įkūnija paprastą gatvės žmogų, yra tiesus ir patikimas, dažnai gan storžieviškas, beveik nemokantis rašyti, dažniausiai bedarbis, ir griebiasi įvairių verslo planų, kurie beveik visada žlunga; atpažinti jį galima iš turbano, plikos galvos ir juodos barzdos bei ilgesnės kairiosios rankos. Jo draugas Hacivat’as yra visiška priešingybė: išėjęs mokslus musulmoniškoje teologinėje mokykloje, šnekantis taisyklinga Osmanų laikų kalba, į kurią nuolat įpina gausybę poetiškų ir literatūrinių elementų; jis taip pat labai protingas.

Šiais laikais tik nedaugelis aktorių užsiima menais, susijusiais su ”Karagoz ir Hacivat” šešėlių teatru. Teatro studijoms vadovauja Turkijos nacionalinės tarptautinės lėlių ir šešėlių vaidinimų sąjungos centro prezidiumas (UNIMA) ir kultūros ministerija.