Kultūra - Folkloras - Horon šokis

Anatolijos folkloriniai šokiai turi labai senas tradicijas, nes kadaise buvo neatskiriama šventų apeigų dalis. Šį faktą akivaizdžiai įrodo šokis sin-sin, pavadinimą gavęs iš mėnulio deivės Sin ir būtinai atliekamas naktį. Dauguma kitų šokių iš ivairių Turkijos vietovių, tokių, kaip Sivas’o Düz Halay, Erzurum’o Basbar, Bergamos Bengu, Korum’o Türkmen kizi (Turkmėnų dukra), Kastamonu’so Topal Kosma , Bursos Güvende,Kozak’o ir Kasikdži’io Harmandali, Arpazli bei Yalabik, Trabzon’o Horon ir Siskara buvo šventų ritualų dalis.

Visiems tautiniams šokiams būdingas drąsos demonstravimas ir natūralių charakterių išreiškimas per judesį ir visi turi vieną tikslą: iš kartos į kartą perduoti tam tikrą gyvenimišką socialinio gyvenimo patirtį bei kostiumų, dainų, muzikos ir ritmo pagalba pagyvinti bendruomeninius renginius, pvz., šventes, festivalius ar vestuves.

Judesiai, kuriais šokėjai tiesiasi ir stiebiasi aukštyn, susiglaudžia į vieną būrį, išskleidžia rankas tarsi sparnus, keliais stukteli į žemę, susikimba rankomis ar susiremia pečiais, kaip ir jų šūksmai bei instrumentų (būgno, dūdelės) garsai turi simbolinę prasmę.

Juodosios jūros horon šokiai kildinami iš senųjų pagoniškų koron-horon garbinimo apeigų. Žodis horon kilęs nuo hur-kor, reikškiančio saulė. Tyrinėtojai identifikavo daugiau negu penkiasdešimt skirtingų horon šokio formų viename regione. Šokis reikalauja ypatingo greitumo, judrumo ir įgūdžių.