Istorija - Šilko kelias

Šilko vaidmuo istorijoje

Jau seniai žinomas faktas, kad šilko pramonė užėmė svarbią vietą daugybės tautų gyvenime nuo pat Antikos laikų. Pasiekusi mūsų laikus ši pramonės šaka tapo dar svarbesnė. Šilkas ir prieskoniai kildinami iš Rytų visada buvo svarbūs tarptautiniams santykiams. Šilkas taip pat suteikė progą Vakarams susipažinti su Rytais. Pirmieji tai iniciavo pirkliai, keliaujantys abiem kryptimis.

Egiptiečiai, o vėliau ir romėnai iš Kinijos pirko šilką. Taip nuo 753 m. pr. Kr. jis buvo prdėtas naudoti vakaruose.

Moksliniai tyrinėjimai rodo, kad pirmieji šilkverpių kokonus iš Kinijos į Bizantiją 555 m. po Kr. atvežė vienuoliai. Iš Bizantijos prekyba kokonais paplito Graikijoje, iš čia VII a. nukeliavo ir iki Italijos, Ispanijos bei Prancūzijos.

Istorinis šilko kelias

Šis antikinis prekybos kelias, jungiantis Kiniją su Vakarų valstybėmis, buvo pradėtas naudoti Ksianų laikais. Iš tiesų tai buvo karavanų kelias, vaidinęs svarbų vaidmenį prekių ir žinių mainams tarp dviejų didžiausių to meto civilizacijų – Romos ir Kinijos. Svarbiausias šio 6400 km kelio susitikimo taškas buvo Kašgaras.

Pirklių karavanai ėjo link Kaspijos jūros ir keliavo per Afganų slėnius, arba kopdavo per Karakorumo kalnus ir į Anatoliją atvykdavo per Iraną. Iš Anatolijos karavanai judėdavo tolyn į Europą jūromis arba Šilko keliu, ėjusiu per Trakijos regioną. Mongolų laikais XIII ir XIV a. Markas Polas pasinaudojo Šilko keliu, kad pasiektų Kiniją. Net ir šiandien Šilko kelias pasižymi išskirtine istorinių ir kultūrinių lobių gausa. Iki šiol čia slypi nemažai 2000 m. senumo kultūrinių ir religinių liekanų. Didysis prekybos kelias yra nusidriekęs per du kontinentus. Jo didybė, geografinės struktūros įvairovė ir paslaptys vis dar išlaikė žmogaus pastangų ir grumtynių su gamta pėdsakus per ilgas ir uolias keliones.

Anatolijos Šilko kelio maršrutas

Karavanai, gabenantys šilką, porcelianą, popierių, prieskonius ir brangakmenius iš vieno žemyno į kitą, keliaudavo skirtingais maršrutais Azijoje, kol pasiekdavo Anatoliją, tarnavusią tarsi tiltas į Europą per Trakijos regioną. Šie maršrutai vėliau buvo praminti Šilko keliais, o Anatolija tapo šių kelių susikirtimo vieta. Didesni miestai esantys Anatolijos Šilko kelyje buvo: šiaurėje - Trabzonas, Gümüshane, Erzurumas, Sivas, Tokatas, Amasija, Kastamonu, Adapazaris, Izmitas, Stambulas ir Edirne; pietuose – Mardinas, Diyarbakiras, Adiyamanas, Malatija, Kahramanmarašas, Kayseri, Nevšehiras, Konija, Isparta, Antalija ir Denizli. Kitas dažnai naudojamas maršrutas ėjo per Erzurumą, Malatiją, Kayserį, Kiršehirą, Ankarą, Bileciką, Bursą, Izniką, Izmitą ir Stambulą.

Be šių žemyninių kelių, jūriniai taip pat buvo naudojami. Juodojoje jūroje: nuo šiaurinės dalies per Batumą link Trabzono, Sinopo, Stambulo, Bursos, Galiopolio ir taip pasiekdavo Veneciją; per Viduržemio jūrą kelias tęsėsi nuo Sirijos iki Antakijos, Antalijos, Izmiro, Fodžos, o iš šių miestų į Europą.

Pirklių užeigos – Kervanasaray

Seldžiukai norėdami užsitikrinti prekių iš rytų tiekimą per Anatoliją, ėmėsi atsargumo priemonių, kuriomis siekė išlaikyti prekybos kelius. Jie sudarė prekybines sutartis su užsienio valstybėmis ir garantavo savo prekybos partneriams dėl krovinių saugumo ar kitų nuostolių jų pervežimo metu. Seldžiukai buvo pirmieji, sukūrę draudimo sistemą saugumui komercijoje užtikrinti, taip pat skatino prekybą mažindami sienos mokesčius.

Užeigos ir karavanų nakvynės namai - kervansarajai (Kervan – karavanas, saray – rūmai) visame Šilko kelyje pamažu įgavo vis daugiau ir daugiau svarbos. Kaip tvirtovės nuošaliuose keliuose, šie didingi pastatai su dailiais akmens ornamentais ir kruopščiai suplanuotu vidumi tai pat buvo svarbūs ir to meto architektūrai. Be to kad patenkindavo visus keliautojų poreikius, papildomai jie rūpinosi ir kelionių bei prekybos saugumu. Kervasarajai rūpinosi ir pilietine vienybe. Čia ne tik apsistodavo ir prekiaudavo savo gerybėmis pirkliai, bet esant reikalui kervansarajai priglausdavo ir aprūpindavo maistu bei amunicija kariuomenes jų žygių metu. Paprastai tokios pirklių užeigos buvo statomos 30-40 kilometrų atstumu viena nuo kitos, kad per 8-10 val. būtų galima pasiekti gretimą, kaimynystėje esantį kervansarajų pėsčiomis. Nepaisant religijos, kalbos ar rasės, keliautojai tokiose vietose būdavo apgyvendinami ir maitinami iki trijų dienų. Jų gyvuliai būdavo prižiūrimi ir maitinami, o apsiligoję būdavo gydomi. Ir visa tai - iš aukojamų pinigų.

Iki mūsų dienų išlikę geri tokių užeigų pavyzdžiai Anatolijoje: Agzikarahan Kapadokijoje, Sultanhan Aksarajuje, Öküz Pasa han Kušadasyje, Horozluhan Konijoje ir t.t.

Šilko kelio projektas

Po to kai Turkijos Respublika Centrinėje Azijoje įtvirtino savo nepriklausomybę, buvo išsakyta idėja atgaivinti Šilko kelią ne tik kaip prekybiniams ryšiams, bet taip pat suteikti jam ir istorinio paveldo statusą. Turkijos Turizmo ministerija planuoja atkurti Šilko kelią, kuriame vis dar yra gausu unikalių kultūros paveldo paminklų. Projekto tikslas – kelti šiuolaikinį turizmą, praplečiant senąjį Šilko kelią nuo Adrijos jūros iki Ramiojo vandenyno, ir sukurti meilės, taikos ir brolybės kelią.

1997-aisiais grupelė tyrinėtojų keliavo Šilko keliu bandydami imituoti senovinį karavanų žygį su kupranugariais. Nuo Kinijos iki Turkijos toks karavanas atkeliavo per 14 mėnesių.