Istorija - Osmanų Imperija - Imperijos žlugimas

Osmanų Imperijos žlugimas prasidėjo 16 a. pabaigoje. Tai įtakojo daugybė tarpusavyje susijusių faktorių. Tarp jų svarbiausias buvo turkų islamiškosios aristokratijos atsitraukimas, sultonų bei valdančiosios klasės iškreiptas valdymas bei nesąžiningumas. Devşirme išskaidė imperiją į daugumą politinių partijų, kurios kovėsi dėl valdžios, manipuliavo sultonais ir naudojo vyriausybės valdžią savo pačių naudai. Prasidėjo korupcijos, nepotizmo (tarnybinės padėties naudojimo, giminėms proteguoti), anarchijos, neefektyvaus ir blogo valdymo metas.

MĖGINIMAI DARYTI REFORMAS

Sultonas Selim III (valdė 1789-1807 m.) Osmanų Imperijos reformą pradėjo nuo janičarų korpusų panaikinimo, pakeisdamas juos Nizam-ı Cedit (naujojo įsakymo) modelio naujaja armija, pradėjus vakaruose keistis karinėms institucijoms. Šie pakeitimai labai papiktino janičarus ir kitus, turinčius seną požiūrį. Jie nuvertė sultoną ir nužudė daugelį reformų lyderių. Prie imperijos griuvimo prisidėjo pralaimėjimai Rusijai ir Austrijai, nacionalinių revoliucijų sėkmė Serbijoje ir Graikijoje, nepriklausomo osmanų kilmės Egipto valdytojo Mohamedo Ali iškilimas taip sukompromitavo ir sukėlė janičarų neapsitikėjimą savimi, kad 1826 m. Mahmut II sugebėjo juos išžudyti ir sunaikinti.

Po to Mahmut vėl pratęsė visą eilę naujų reformų. Dėl to panaikinta daug tradicinių institucijų, kurios pakeistos naujomis vakarietiškomis. Tai paveikė visas osmanų gyvenimo sritis, ne tik karines. Šios reformos buvo tęsiamos ir pasiekė kulminaciją Tanzimat reformos metu (1839-76 m.) ir Abdülhamit II (1876-1909 m.) valdymo laikotarpiu. Vyriausybės galios ir valdžia buvo išplėsti bei centralizuoti, padarius reformas administracijoje, finansinėje politikoje, švietime, ekonomikoje, teisingume, susisiekimo / ryšių sistemoje ir armijoje.

Prie galingosios imperijos žlugimo prisidėjo šie dalykai: blogas finansų valdymas ir neišmanymas, tautiniai sukilimai Balkanuose ir rytų Anatolijoje, Prancūzija okupuoja Alžyrą ir Tunisą, britai perima valdžia Egipte, o italai Libijoje. Tuo metu Osmanų Imperijos sultono valdžia buvo žinoma „nesveiko Europos žmogaus“. Europos diplomatija tuo metu iškėlė klausimą, kaip iš nesveiko žmogaus atimti jo valdomas teritorijas, kad nesukelti Europos galių disbalanso. Abdülhamit II bandė gelbėti imperiją reformuodamas osmanų finansų sistemą, stengdamasis galinėtis ir rungtyniauti su kitomis Europos šalimis, taip pat sukeldamas pan-islamiškus ir pan-turkiškus judėjimus, siekiant pakenkti priešų imperijoms. 1876 m. Sultonas pasirašė pirmąją konstituciją, surinktas pirmasis parlamentas. Tačiau greitai sultonas jų paslaugų atsisakė ir vėl šalį valdė autokratiškai, savo tikslus norėdamas pasiekti kuo greičiau. Jis tapo tokiu despotu, kad šalyje susilaukė sėkmės liberalioji opozicija, priešakyje su Jaunųjų turkų judėjimu, kurių daugumą sudarė pabėgėliai nuo Abdülhamit II policijos.

PERVERSMAS OSMANŲ IMPERIJOJE

1908 m. Jaunieji turkai suorganizavo revoliucija bei privertė Abdülhamit II atstatyti konstituciją ir parlamentą. 1909 m. po kelių mėnesių konstitucinio valdymo, vis dar sultonui bandant susigrąžinti autokratiškąją valdžią, Jaunieji turkai galutinai jį nuvertė. Abdülhamit II pakeitė Mehmet (Reşit) V (valdė 1909-18), bet jis tebuvo valdančiosios vyriausybės marionetė.

Jaunųjų turkų eroje vyko greita modernizacija (1908-18 m.), didelis dėmesys kreiptas urbanizacijai, žemė ūkiui, pramonei, susisiekimo/ryšių sistemai, šalies supasaulietinimui ir moterų emancipacijai.

Imperija buvo įtraukta į I-ąjį pasaulinį karą, o kariavo Vokietijos ir Austro-Vengrijos pusėje. Šiai pusei pralaimėjus karą, Osmanų Imperija prarado užsienyje okupuotas teritorijas ir galutinai žlugo.