Istorija - Osmanų Imperija - Imperijos ekspansija

Osmanų turkai priklausė turkomanų klajoklių palikuonims, kurie atvyko į Anatolijos teritoriją 11 a. kaip samdomi kariai, tarnauti seldžiukams. 13 a. pabaigoje Osmanas I (iš kurio atsirado imperijos vardas) paskelbė savo mažos kunigaikštystės, esančios Sögüt prie Bursos, nepriklausomybę. Ji atsiskyrė nuo Bizantijos Imperijos. Kovotojai už islamo tikėjimą Gazis iš visos Anatolijos jungėsi prie naujosios Osmano kylančios žvaigždės. Jie save vadino lyderio vardu Osmanlı. Jų kovos už religiją, šventasis karas, vadintas Gaza. Kovotojų tikslas buvo ne sunaikinti, o pavergti ne musulmonų pasaulį.

Per vieną amžių Osmanų dinastija išplėtė savo valdas imperijos viduje nuo Danubio iki Eufrato. Nugalėti Bosnijos, Bulgarijos, Graikijos ir Serbijos princai sugrąžinti prie savo žemių, bet paversti vasalais. Kiti pavaldiniai galėjo likti prie savo religijos, bet už tai būti ištikimi užkariautojams. Osmanai vietinių didikų reikalavo paklusnumo, o vietiniai karo vadai su kariais buvo nenužudyti, o įtraukti į bendrą imperijos armiją. Imperija laikinai buvo išardyta, pradėjus pulti totoriams, kai jų vadas Timūras Ankaros mūšyje 1402 m. nugalėjo ir užgrobė Osmanų sultoną Bayezit I. Tačiau Mehmet I (1389-1421 m.) atstatė imperiją, padarydamas ją dar didesne ir darbus palikdamas tęsti ateinantiems valdovams Murat II ir Mehmet II. 1453 m. Mehmet II užkariauja Konstantinopolį, paskutinę Bizantijos Imperijos tvirtovę.

Murat II ir Mehmet valdymo metu labai suaktyvėjo devşirme, kai jauni krikščionys būdavo atverčiami į islamo tikėjimą. Taip pat pagerinta armijos bei administracijos organizacija. Iš krikščionių buvo formuojami elitiniai pėstininkų kareivių būriai, vadinti janičarų korpusais.

Miesto šeimos, prisitaikiusios prie vietinės ekonomikos sąlygų, arba šeimos su vienu sūnumi nebūdavo įtraukiamos į šią devşirme sistemą. Neturtingoms šeimoms atrodė, kad tai puikus šansas jų sūnums gauti aukštą išsilavinimą, o ypač rūmuose, kur atsiveria nuostabios ateities perspektyvos.

Imperija pasiekė išsivystymo viršūnę 16 a. Sultonas Selim I (valdė 1512-20 m.) nukariavo Egiptą ir Siriją, paėmė Arabų pusiasalio valdymą į savo rankas ir Çaldıran mūšyje 1514 m. sumušė Irano valdytojus. Kitas ryžtingas valdovas buvo Süleyman I Didingasis, valdęs imperiją 1520-66 m. Jis užėmė Iraką, Bulgariją ir Albaniją, bei laivyno pagalba pradėjo kontroliuoti Viduržemio jūros regioną. Süleyman pakeitė įsivyravusią klasikinę Osmanų šalies ir visuomenės sistemą, o savo valdžią padarė viena stipriausių Europoje.