Istorija - Bronzos amžius - Hetitai

Hetitai - Senieji Mažosios Azijos ir Sirijos gyventojai, klestėję nuo 1600 iki 1200 m. pr. Kr. Kaip manoma, šie žmonės, kilę iš indoeuropiečių, į Kapadokijos regioną atkeliavo apie 1800 m. pr. Kr. Hetitų Imperijoje ir jų sostinėje Bogazköy (kitaip žinomoje Hatuşaş pavadinimu) nuo 1400 iki 1200 m. pr. Kr. buvo visos Vakarų Azijos kultūros lopšys. Tai buvo laisvas susivienijimas, kuris palūžo per trakų, frygų ir asirų antpuolius apie 1200 m. pr. Kr. Naująją Hetitų Karalystę gyvavusią nuo 1050 iki 700 m. pr. Kr. užkariavo asirai. Hetitai buvo vieni iš pirmųjų sėkmingai įvaldžiusių geležies lydymo meną. Ši tauta kalbėjo indoeuropiečių grupės kalba. Rašydavo dantiraščiu, ir kartais hieroglifais, kad paprasti žmonės greičiau suprastų, kas rašoma.

Kadangi Hetitai Anatolijos žemėse buvo naujakuriai, todėl apsistodavo ten, kur atvykdavo, nes geresnių vietų jie negalėjo rasti. Didžiąją hetitų dalį sudarė valstiečiai. Galima nustatyti net pagrindinius jų amatus. Daugiausia tai buvo puodžiai, batsiuviai, staliai ir kalviai. Metalurgijos pėdsakai yra atrasti Hatuşaş'e. Bronza buvo pagrindinis tuomet naudojamas metalas. Geležies lydimo technologijos taip pat buvo gerai įsisavintos, ir jos vertė taip pat buvo pakankamai aukšta. Metalas buvo naudojamas visose srityse – nuo auksakalystės iki batsiuvių ir puodžių.

Pagrindinis vertės matas Hetitų laikais buvo sidabras, kurio apsčiai buvo randama Tauro kalnuose. Kaip ten bebūtų, iki šiol nėra žinoma, kaip Hetitų karaliai kontroliavo šiuos išteklius.

Hetitų ekonomikos pagrindas buvo žemės ūkis. Pagrindinės augintos kultūros buvo kviečiai ir miežiai. Reikėjo mažiausiai 22 tūkst. hektarų ariamos žemės, kad būtų patenkinti Hatušašo miesto metiniai poreikiai. Gyvulininkystė taip pat buvo labai svarbi tuometiniams gyventojams. Daugiausia buvo auginami galvijai, avys, ožkos, kiaulės ir galbūt naminiai buivolai. Asilai buvo laikomi kaip gyvuliai. Taip pat žinoma, kad hetitai laikydavo šunis kaip artimiausius žmogaus draugus.

Karalius buvo absoliutus valdovas, kariuomenės vadas, teisininkas ir vyriausiasis šventikas. Karaliaus aplinką sudarydavo gausybė kilmingųjų ir išminčių, kurie, ypač ankstyvaisiais amžiais, turėjo didžiulės galios ir dažniausiai būdavo karaliaus giminaičiai.

Netgi svarbiausių miestų ir provincijų vadovai buvo priimami į šeimos ratą, bei buvo susaistyti ištikimybės ir pagarbos priesaikomis. Vėlesniais amžiais tuo pačiu principu buvo skiriami ir vietiniai vasalai, į karališkąją šeimą paprastai įsiliedami per santuoką. Ištikimybės priesaika buvo asmeniškai svarbi, todėl buvo būtina, o mirus vienam ir į valdžią atėjus kitam valdovui ji turėdavo būti atnaujinama.

Pastebėtinas hetitų valstybės bruožas – svarbų vaidmenį atlikdavo moterys, ypač karalienė. Pudupėja, Hatusilio III žmona, dažnai siejama su savo vyru įvairiuose dokumentuose ir sutartyse. Net su kitų valstybių karaliais ir karalienėmis ji susirašinėjo taip, kaip jai atrodė tinkama. Tik ji ir paskutinė Supiluliumo I karalienė atliko savo pareigas iki vyrų mirties.

Yra keletas priežasčių manyti, kad Anatolijoje buvo įsivyravęs matriarchatas, ir hetitų karalienės nepriklausomybė buvo viena iš jų. Nepaisant to Hetitų šeimose vyravo patriarchalinė sistema: tėvas duodavo sutikimą vesti savo dukterį, jaunikis, sumokėjęs mokestį už jaunąją, galėdavo ją vesti. Jei nuotaka būdavo sugauta neištikimybės atveju, vyras turėjo teisę pasirinkti jos likimą.

Maždaug 200 įvairiais laikotarpiais išleisų hetitų įstatymų, surinkta ir išrašyta dviejose plokštėse siekiant parodyti pastovią raidą link švelnesnių ir žmogiškesnių bausmių. Patys primityviausi straipsniai aprašo atsakomybę už agrokultūros pažeidimus. Kiti didesni nusižengimai – prievartavimas, nepaklusimas vergvaldžiui ar raganavimas.

Vergystė buvo sunki. Šeimininkas galėjo spręsti, ar gyventi, ar mirti jo vergui. Dažnai buvo sakoma, kad gyvulys gali būti žmogaus pakaitalas. Ir kartais tokios kompensacijos būdavo mokamos. Hetitų įstatymai buvo kur kas humaniškesni nei Babilono ar asirų oficialūs kodeksai.

Nepaisant kad Hetitų Imperija išnyko prieš tūkstančius metų, niekas nesiruošia pamiršt jų vardo. Priešingai – Hatušaš, buvusi hetitų sostinė yra įtraukta į UNESCO paveldo sąrašą. Dar daugiau – hetitų dantiraščio plokštės kopija kabo Jungtinių Tautų pastate Nju Jorke. Ši plokštė demonstruojanti šiuolaikiniams vadovams susitarimo svarbą, atkeliavusią iš senųjų civilizacijų, – tai pirmoji taikos sutartis pasaulyje, sudaryta tarp hetitų karaliaus Hatusilio III ir Egipto faraono Ramzio II po Kadešo mūšio.

Hetitų tikėjimas

Pagrindinis Hetitų žmonių tikėjimo tikslas buvo užsitikrinti derlingumo dievo, valdžiusio orą, palankumą. Daugumoje šventųjų raštų nurodoma, kad jis turėjo šeimą ir žmoną. Taip pat turėjo dievišką motiną, kas rodo, jog seniau hetitų gyvenime galėjo vyrauti matriarchalinė pasaulėžiūra. Kai Hatušo karalius suvienijo šalį, buvo įvesta ir centralizuota religija su daugybės dievų panteonu. Karaliaus pareiga buvo supažindinti šalį su naująja religija ir oficialiai paskelbti apie visas šventes, kurių daugiausia buvo žiemos mėnesiais.

Dievybių vardai atspindėjo Hetitų karalystės etninę įvairovę. Vyriausias iš dievų buvo Hattia – dievas, lydėjęs karalių į sėkmę mūšių metu. Vėliau, ypač XIII a. pr. Kr. dėl karalienės Pudupėjos įtakos, hurijų dievai įsiliejo į hetitų panteoną. Vyriausioji dievų pora Tešubas ir Hebatė buvo sutapatinti su hetitų panteono atitikmenimis ir deivė Hebatė užėmė kiek nuošalesnę vietą.

Hetitų tikėjimas buvo tarsi aplinkinių religijų mišinys. Čia susiliejo vietinės centrinės Anatolijos tikėjimo tradicijos su kai kurių tautų, ypač hurijų, kilmės elementais. Šie išoriniai veiksniai ypač aktualūs karališkiesiems asmenims ir yra labai aiškiai matomi Yazilikajos šventykloje, iškirstoje uoloje.

Apie 1200 metrų į šiaurės rytus nuo Hatušaso yra žymioji šventykla uoloje – Yazilikaya. Čia greičiausiai yra kelias ar bent jau procesijos takas iš Yazilikajos miesto. Reljefai Yazilikajoje vaizduoja dievus ir deives dėvinčius raguotas šukuosenas, kurios labiau būdingos Mezopotamijos dievams. Įspūdingiausias ir labai savitas karūnas dėvi oro dievas Tešubas su deive. Dievų, stovinčių ant gyvūnų vaizdavimas labai būdingas hurijams.

Kremavimas buvo labai paplitęs Centrinėje Anatolijoje. Pasak rašytinių šaltinių, tokie buvo hetitų karalių laidojimo papročiai. Paprasti Hatušaso žmonės būdavo laidojami arba kremuojami. Yra žinoma, kad laidojimo iškilmių metu buvo atliekami aukojimai.

Kitos bronzos amžiaus civilizacijos:

Hačiai, Asirai

Atgal