Geografija - Upės

Kaip rodo istorija, vanduo visada turėjo didelę reikšmę žmogui, jo vystymuisi, aplinkai – žemės ūkio našumui, transportui. Todėl žmonės pirmiausia kuriasi ir gyvena prie upių arba netoli jų.

Per metus Turkijoje iškrenta apie 520 milijonų kubinių metrų kritulių (lietaus, sniego ir kt.). 32% šio kieko atitenka upėms. Nors tai ir labai didelis vandens kiekis, tačiau dauguma Turkijos upių nėra ilgos. Jos yra gausios, nes vandens gauna iš kalnų, kalvų, ir kitų šalies plotų.

Dažniausiai upių ištakos yra 1000 – 2000 m aukštyje ir teka apie 700 - 800 km, kur įsilieja į jūrą. Toks atstumas, palyginus su šalies mąstais, yra pakankamai nedidelis. Dėl šių priežasčių upės teka labai greitai ir neša daug aliuvinių darinių. Šie aliuvinio dariniai per daugelį amžių prisidėjo prie geologinio formavimosi. Kai kurių senovinių miestų, kaip Efesas, Priene ar Troja, uostai, kuriuos kažkada puošė kranto linijos, dabar yra pavirtę į griuvėsius, kelis kilometrus nutolusius nuo kranto. Bafos ir Sapansos ežerai kažkada buvo įlankos, tačiau aliuvinio dariniai jas atskyrė nuo jūros.

Pavasarį, ypač balandį, upės patvinsta ir vanduo tampa purvinas dėl nešamo purvo ir dirvožemio. Vandens lygis nusėsta rudenį, o ypatingai rugsėjį.

Dauguma Turkijos upių netinka laivybai – jos turi nemažai slenksčių ir gylis jose kinta priklausomai nuo metų laikų.

Dažnai upių pavadinimai duodami pagal jų spalvą (Kızılırmak – raudonoji upė, Aksu – baltoji upė, Bozçay – pilkoji upė), kartais pagal jas supančių vietų ar statinių pavadinimus (Değirmendere – malūno upė, Köprüçay – tilto upė) arba pridedant būdvardžius (Deliçay – pašėlusi upė, Cehennemdere – pragariška upė, Ikizdere – dviguba upė).

Beveik visos Turkijos upės prasideda šalies viduje. Ši savybė suteikia strateginės galios, kadangi nereikia bijoti, jog kažkada iš kaimynystės bus atkirstas ar apribotas vanduo.

Anatolijos upės

Eufratas ir Tigras susijungia Irake ir teka link Persijos įlankos. Truputį mažiau nei pusė Eufrato ir trečdalis Tigro yra šiuometinės Anatolijos teritorijoje.

Yeşilırmak ir Sakarya yra ilgiausios upės po Kızılırmak, ir įteka į Juodąją jūrą.

Aras ir Kuruçay išteka už Turkijos sienų ir tęsiasi iki Kaspijos jūros vakarinėje Azijoje.

Susurluk, Biga ir Gönen įteka į Marmuro jūrą.

Gediz, Büyük Menderes, Küçük Menderes ir Meriç įteka į Egėjo jūrą.

Seyhan, Ceyhan ir Göksu teka iki Viduržemio jūros.